Straipsniai

Pastaruoju laiku turėjau seriją situacijų, kuriuose atpažinau skirtingus žmonių požiūrius į tai, koks turėtų būti vaikų auklėjimas. Susidarė vaizdas, kad dauguma visgi jį įsivaizduoja kaip vaiko buvimą patogiu suaugusiems: jokių bėgiojimų, garsių kalbėjimų, dalyvavimų suaugusių reikaluose, ginčijimosi ar suaugusių neklausymo. Trumpai tariant, vaikai neturi kelti suaugusiems jokių rūpesčių. Jie turi būti visiems patogūs. Tada bus […]

Auklėjime tos ribos tokios plonytės. Ir sąmoningiems tėvams tenka vis tas ribas brėžti. Ir turbūt ne aš viena susiduriu su įvairiom aplinkinių reakcijom, kurios realiai sukritikuoja tave, bet sprendimo, pagalbos ar palaikymo neduoda. Kai vaikai išprovokuoja tam tikras situacijas, dažnai pasimeti ir nebežinai kaip elgtis. Aplinkiniai visais atvejais randa ką sukritikuoti, o tu iš baimės

… Kaip? Paklausus vaiko, kodėl jis nežaidžia su kitais vaikais, atsakymas trumpas ir aiškus: ,,Nežinau kaip”. Tada išsitraukia telefoną ir nueina kur atokiau su savo ,,pasauliu”, kur bendravimas žinutėmis. Ir jis teisus. Vaikai mokosi iš tevų pavyzdžio. O tėvai šiais laikais taip pat pamiršo kas yra fizinis bendravimas. Virtualiai bendrauti daug patogiau, nereikia tiesiogiai priimti

Ar įsivaizduojate gyvenimą be konkurencijos? Pauzė pamąstymui… Ar įsivaizduojate kiek atliekame veiksmų, kurių iš tikro mums nereikia ir kas mums net nepatinka? Kodėl? Nes kitas taip daro. Kitas tai turi. Kitas to nori. O kur aš? Ko noriu aš? Aplinkui tiek triukšmo, lyginimo, konkurencijos, kad sudėtinga išgirsti tikruosius savo poreikius. Visada ir visur viskas matuojama