KAIP MOKOSI ŠIUOLAIKINIAI VAIKAI?

Visą vasarą nemažai skaičiau. Ieškojau…

Man įdomu kaip turėtų mokytis šiandienos vaikai. Akivaizdu, kad jie kitokie nei mes. Jiems informacija įsisąmonina kitaip, nei mums. Ir labai sunku mokyti kitą kitaip, negu esi pats mokytas. Tie šablonai… bet tuo ugdymas šeimoje ir nuostabus! Tėvai, kaskart ieškodami kaip padėti vaiko vystymuisi, ieško vis naujų būdų, o paseka to – nuolat keičia ir save, palikdami senus šablonus praeityje.

Tai koks yra geriausias būdas mokyti vaikus, kad žinios juose liktų ilgam?

Kad ir ką beskaityčiau ar daryčiau – pastebėjau, kad veikia tas pats principas – mokyti savo pavyzdžiu.

Noriu, kad vaikas skaitytų, skaitau jo akivaizdoje. Noriu, kad fiksuotų mintis, įspūdžius – rašau dienoraštį ir aš (jam matant). Kalbėjimas, paaiškinimas kodėl taip darau, ką darau ir pan. – tai visų vaiko žinių šaltinis, kurio niekaip negaliu sulyginti tik su teorija. Jokio tiesioginio spaudimo, tik mano asmeninis pavyzdys.

Kai mokymasis tampa gyvenimo dalimi, kai nebelieka suskirstymo ,,čia mokytis, čia – ne”, kai visos aplinkos yra vietos pažinti ir atrasti kažką naujo, tada vaikui gyvenimas tampa aiškesnis. Jam daug paprasčiau susigaudyti kodėl reikia vienų ar kitų dalykų, jis žinias naudoja praktikoje, augina savyje patyrimų archyvą. Ir svarbiausia, mato, jog tą daro ir tėvai. Vadinasi jam nemeluoja.

Nesu tikra ar jau žinau pilną atsakymą, kaip mokyti šiuolaikinius vaikus, bet matau, jog visa, ką jie patys patiria – lieka juose ilgam. Kiekviena maža patirtis kaupiasi į bendrą pasaulio paveikslą, todėl man svarbu padėti vaikui susigaudyti kur tą dėlionės detalę padėti, kad kartu pažintume kur mes iš tiesų gyvenime. Argi ne toks ugdymo tikslas?