Auklėjimo procesas moko mane žvelgti kitaip į gyvenimą, į patį auklėjimą ir į savo vaikus. Iš bendrų aptarimų su bendraminčiais, asmeninės praktikos bei mokomosios medžiagos gimsta mano straipsniai. Priskiriu juos prie puslapio širdies, nes prieš atliekant bet kokį veiksmą vaikų atžvilgiu, reikalingas tinkamas kėtinimas: ,,kodėl aš tai darau? ką tai duos vaikui? ar tai auklėjimo dalis? Šiame ugdymo ir auklėjimo procese daug nulemia pačios moters vidinė būsena, nes vaikai labai gerai tai jaučia. Dominuojant negatyvui nepavyks atlikti nė vienos užduoties tinkamai. O, kaip žinia, moters vidinei ramybei, balansui didelę įtaką turi santykiai su partneriu. Šias tris pagrindines sritis ir stengiuosi atskleisti sau ir jums.
Kai laikas bėga tarsi smėlis pro pirštus, kartais imu panikuoti – ar spėsiu pagauti vieną kitą vertingą smiltelę, ar to pakaks, jog jausčiau, kad iš gyvenimo gavau užtektinai. Galbūt galvą susuko artėjanti vidurio amžiaus riba, o gal taip tyčia sugalvota – kad būtent ties šia riba turi įvykti didelis lūžis. Ant širdies užgula sudėtingesni klausimai. […]
IR VĖL SAVĘS KLAUSIU – KAM TARNAUJU? Read More »
Kaip auginti vaiką, kuris moka sustoti Visai neseniai su vaikais turėjome pokalbį apie save, po kilusio konflikto tarp jų. Sūnus, apimtas impulsyvumo, susprogdino dukters balioną. Pastaroji moka sukurti dramą. Buvo triukšminga, intensyvu ir nenuspėjama. – Ššš… ar galiu jums kai ką nupiešti ant lentos? – bandžiau nutraukti šurmulį. Pavyko. Nupiešiau žmogų, padalintą į dvi dalis:
AUGINTI ŽMOGŲ, NE TIK VAIKĄ Read More »
Meilė, kurią sugadiname patys – net to nesuprasdami. Raktas į sėkmingus santykius – tai svarba. Galiu bandyti įvairius metodus: psichologinius pratimus, filmų įkvėptas scenas, teorijas. Tačiau visa tai – tik laikinos priemonės. Iš tiesų santykio kokybę lemia tai, ką iš tikrųjų jaučiu viduje, o ne tai, ką bandau nuslėpti ar „suforsuoti“. Ir visos tendencijos veda
NORIU MYLĖTI – NE LAIMĖTI Read More »
Gimimo diena kasmet atneša nepažintų minčių, kurioms prisijaukinti reikia laiko. Verčiu dar vienų metų puslapio lapą suvokdama, jog nėra nieko vertingesnio už tvirtą ryšį ir gerus santykius tarp žmonių. Ir nebūtinai jie pasireiškia mums akiai patraukliomis formomis. Kas svarbiausia – žmogaus intencija sąvekajant su tavimi ir pastangos suartėti labiau nei buvome vakar. Labai norisi paprašyti
MANE SUKŪRĖ SANTYKIAI Read More »
Sakoma, kad žmogus gali daug ką išgyventi dar mintyse – nebūtina laukti, kol gyvenimas supurtys, kad pradėtum matyti. Kartais užtenka atidumo: sau, kitam, santykiui. Pažvelkime į šeimą. Dažnas vyro lūkestis – grįžus namo jaustis laukiamu. Ramybė, šypsena, šiltas žvilgsnis. Tai natūralu – kiekvienas nori sugrįžti į erdvę, kurioje jaučiasi priimtas. Ir, tiesą sakant, beveik kiekviena
JIE ABU DARO KĄ GALI Read More »
Kasdien stebiuosi, kiek visko gali nutikti sąveikoje tarp dviejų žmonių. Vis kažkas nenuspėjamo, nepažinto, šiek tiek keliančio nerimą. Bet juk taip norisi gyventi sutarime, jausti gilų ryšį. Kokia pirmoji mintis ateina į galvą bandant vizualizuoti tą ryšį? Taika? Ramybė? Malonumas? Laimė? Saugumas? Žinojimas? Pasitikėjimas? Buvimas savimi? Nuoširdumas? Taip, tikrai dažnai norisi būtent tokios būsenos, kuomet
ĮVEIKIMAS – TILTAS TARP DVIEJŲ PASAULIŲ Read More »
Galiu prisipažinti– būti atvirai poroje man vis dar nėra lengva. Ne dėl to, kad bijau pasakyti tiesą ar nenorėčiau dalintis. Bet kartais atrodo, kad kai kurie dalykai yra „ne tiek svarbūs“, kad vertėtų juos kelti. Arba kad „ne dabar“, „ne šiandien“, „kam gadintis nuotaiką“. O tada praeina savaitė, o gal dvi – ir suprantu, kad
Pastebėjau vieną dalyką, kuris nuolat išlenda – pokalbiuose su draugėmis, su vyru ar net stebint kitų poras. Mes kažkodėl vis dar tikimės, kad vyrai ir moterys turėtų būti vienodi. Vienodai jausti, vienodai reaguoti, vienodai komunikuoti. Ir kai tai nesuveikia – apima nusivylimas. Lyg kažkas tarp mūsų „ne taip“. Ilgą laiką ir pati taip galvojau. Jei
MES VISAI NE VIENODI – IR TAI MŪSŲ ŠANSAS Read More »
O gal tai normalu moteriai? Tą mintį tyliai esu sau sakiusi ne kartą. Ir tikrai ne aš viena. Moterų gyvenimuose dažnai jaučiamas slaptas – o kartais visai atviras – spaudimas būti viskuo: partnerio ramintoja, vaikų mama, savo pačios kritike, virtuvės fėja, emocijų vertintoja, logistikos vadove… ir vis dar švelnia, moteriška, įkvepiančia. Geriausia – viskuo vienu
Žemė niekada neklausia, iš kur ir kada krenta lietus. – Ši mintis visada mane įkvepia pabandyti pažiūrėti į viską iš gamtos pozicijos, o ne vien manosios. Tokiu pjūviu žvelgiu ir į vaiko savarankiškumo ugdymą. Tikiu, kad vaikų nepriklausomybė yra esminė jų brandos dalis. Mes, kaip tėvai, turime skatinti juos atlikti užduotis, atitinkančias jų amžių ir
VAIKŲ NEPRIKLAUSOMYBĖS KAINA Read More »