Vaikų auklėjimas

Nutariau parašyti apie dalykus, su kuriais tėvai susiduria kone kasdien ir kas jiems vaikų auklėjime neleidžia pasiekti norimų rezultatų. Kaip sakoma: ,,Norėjau geriau, o gavosi kaip visada”. Savo vaikams tėvai visada nori kaip geriau, bet visada įsipina kokia nors pašalinė priežastis ir źiūrėk, jau suki kita kryptimi. Kuo daugiau nukrypimų nuo auklėjimo vizijos, tuo sunkiau […]

Visiems gerai pažįstama situacija, kai tėvai vaikams sako vieną, o vaikai išklauso, bet po to elgiasi visiškai priešingai. Kodėl taip yra? Mat pasąmoningai vaikas nori atrasti kitokį, geresnį, sprendimą negu jam liepta ar patarta daryti. Tai tarsi bandymas gyventi savo gyvenimą, ne tėvų. Nors dažnai toks požiūris nesibaigia sėkmingai, vaikai toliau jo atkakliai laikosi. Iš

Šiandien susiduriame su masišku, nors mums vis dar nepripažintu, reiškiniu – žmonių hiperaktyvumu. Ypatingai matome vaikuose. Ir vaikai nebūtinai daug juda fiziškai, tačiau jie viduje nesugeba nustygti vietoje. Įdomus faktas, kad šių dienų hiperaktyvumo reiškinys – normali naujosios kartos elgesio reakcija, nes hiperaktyvumas – tai prisitaikymas prie šiuolaikinio ritmo, o ne patologija (nustatė mokslininkas Matthew

Sakoma, kad mums užtektų vienos tinkamai užaugintos kartos ir pasaulis pasikeistų! Tai investuodami į savo vaikus gal ir didelių pokyčių nepadarysime dabar, tačiau paruošime gerus būsimus tėvus. Ir nenoriu pasakyti, kad mūsų tėvai nebuvo geri. Jie labai daug stengėsi dėl mūsų ir tikrai esu dėkinga savo tėvams už tai. Tik dažnai pamirštame, kad nuolatos vyksta

Arba gyvenime akcentuoti kitus dalykus. Neseniai teko dalyvauti seminare apie kūrybiškumą, jo išraišką ir Reggio Emilia pedagogiką. Dėmesį patraukė pažįstamas požiūris į vaikų ugdymą. Viena moteris pasidalino pavyzdžiu, kad jos grupėje yra penkiametis vaikas, kuris piešia kaip trimetis. Ji sakė mananti, kad vaikui kažkas negerai, tik ji nežino ką daryti, kaip išmokyti vaiką piešti. Viena

Taip. Meluoti patiems sau ir gyventi iliuzijoje. Kartą perskaičiau (berods šveicarų pedagogo A. Farrier) žodžius apie tai, kad vaikai negali vystytis taip, kaip turėtų, nes egzistuojanti švietimo sistema juos suvaržo, neatsižvelgdama į žmogiškąją prigimtį. A. Farrier rašė: ,,Vaikas myli gamtą, štai kodėl jis buvo uždarytas tarp keturių sienų. Jis negali nustygti vietoje, o jis buvo

Daug minčių sukeliantis klausimas ,,Kiek duoti vaikui laisvės?”. Vieningo atsakymo nėra, nes nevienodai suvokiame kas yra ,,laisvė” . Pastaraisiais metais vaikų auklėjimas labai pasikeitė. Anksčiau tėvai vaikams vadovavo ir, jeigu vaikas atsisakydavo vykdyti nurodymus, bausdavo. Šiandien kiekvienas tėvas peržiūri savo santykius su vaiku, bando juos kurti kitaip. Ir dažniausiai neriboja vaiko visai, leidžia jam vystytis

Nežinau žmogaus, kuris būtų visiškai patenkintas dabartine situacija. Vis kyla priekaištų dėl esamos situacijos, kitiems. Pastaruoju laiku nepaleidžiu minties, kad tai, ką darome su vyru yra prasminga. Kaip sakoma, kas pakels katinui uodegą, jei ne pats! 😁 Bet tikrai, kiekviena diena yra kaip galimybė atnaujinti būsimo pasaulio programą. Baisu, kas dedasi šiandien… O kokį pasaulį