Vietose turime galimybę ugdyti kritinį mąstymą, o kitose turime daryti tai, kas liepiama. Ypatingai tai atsispindi mokykloje, kuomet vaikas bijo blogo įvertinimo ir stipriai riboja save.
Kaźkaip gaunasi paradoksalu: teigiame, kad labai svarbu ugdyti kritiškai mąstančius vaikus, bet ant kiekvieno kampo įsakinėjame ką ir kaip daryti.
Man, kaip mamai ir vaikų mokytojai, svarbu visada prieš akis matyti vaizdinį – tikslą, kurio siekiame. Kadangi vis labiau ir labiau auga kritiškai mąstyti gebančio žmogaus paklausa, tai norisi kiek galima padėti vaikams nubrėžti gaires kas tas kritinis mąstymas ir ką jis duoda žmogui.
Mane żavi tai, kad žmogus su kritiniu mąstymu yra sudėtingas, labiau kokybiškas ir daugiasluoksnis. Jis įdomus. Toks žmogus visada klaus, kruopščiai viską išnagrinės ir kritikuos. Jis negeba būti abejingas, jam nuolat kyla klausimai ir širdyje, ir galvoje. Kritinį mąstymą turintis žmogus nepavargsta ieškoti atsakymo į savo pagrindinį klausimą – aš nenoriu mirti taip ir neatradęs savo gyvenimo piko, esmių esmės! Tokie žmonės vysto pasaulį.
Manau, kad kritinio mąstymo parduotuvėje nenusipirksime, jį tiesiog reikia ugdyti. Nors daug kas priklauso ir nuo mano likimo.
Ilgą laiką gyvenau galvodama, kad efektyviausias būdas pasiekti kritinio mąstymo yra turėti savo nuomonę ir mokėti ją pasakyti. Kitaip tariant, pasitikèti savimi ir būti super drąsi. Bet vaikų ugdymas bei kontaktas su grupėmis žmonių leido pajausti visai kitokį būdą ugdyti kritinį mąstymą.
Gyvenu tuo, kad reikia mokytis kaip išeiti iš savęs, būti neutraliu, objektyviu, nesmerkti kitų. Žmogus turi pažinti save: kokios jėgos jame veikia, iš ko susideda jo prigimtis. Tik taip galėsime suprasti kaip viskas veikia.
Ryšio tarp žmonių kūrimas – menas, kuris turėti atrasti vis daugiau ir daugiau vietos mūsų pasaulyje. Kitaip turėsime chaoso sujauktą gyvenimą su kiekvieno individualia tiesa.
Dažnai vaikams sakau, kad nėra asmeninės tiesos. Nes kiekvienas matome tik per ,,man naudinga” filtrą, todėl negalime būti objektyvūs gyvenimo teisėjai, nes kiekvienoje situacijoje turime asmeninį interesą.
Dirbant su vaikais ar kitomis šeimomis, tenka daug eksperimentuoti, bet tik tokiu būdu atrandi dėsnius, kurie veikia ne tik gamtoje, bet ir santykiuose tarp žmonių. Pastebėjau, jog neįmanoma ,,pralaužti” to riboto individo mąstymo lauko be grupės žmonių pagalbos.
Visgi yra reikalingas laukas, kuriame tam tikru būdu sukuriama bendra nuomonė. Ne kompromisas, bet visiškai naujas darinys – bendra nuomonè, kuri ir yra tiesa. Kodèl? Nes ji atsirado, kai visi kalbantieji sukalibravo save iki nulio ir bandè išgirsti ką sako kiti.
Vaikai, kuriems pavyksta pajausti pliuralizmą, geriau tvarkosi su savo prigimtimi, impulsais. Jie žino, kad egzistuoja tiek jų, tiek ir kitų vaikų nuomonė. Argi ne to linkime savo vaikams?
Jau seniai pastebèjau, kad išlikimui reikalingi įgūdžiai. Kasdien gauname daug teorijos, o dabar ateina laikas, reikalaujantis praktiškų veiksmų, nes panašu, kad mūsų vaikai pasąmoningai reikalauja kritiškai mąstančio pasaulio.