Augindami vaikus mes neišvengiamai galvojame keletą žingsnių į priekį.
Nebūtinai apie tai, kuo jie taps. Ką dirbs. Kur gyvens. Ar daug uždirbs. Man atrodo, kažkur giliau slypi kitas klausimas – į kurią pusę bus nukreiptas jų vidinis kompasas?
Ir turbūt daugelis mūsų į klausimą, ko labiausiai norime savo vaikams, atsakytume labai paprastai:
Noriu, kad jis užaugtų žmogumi.
Bet pastaruoju metu vis pagaunu save galvojančią – o ką iš tikrųjų reiškia užaugti žmogumi?
Ar žmogus yra tas, kuris išmoko gyventi savo gyvenimą? Pažįsta save, atranda, kas jam tinka, dirba gal ir visai paprastą darbą, bet jaučiasi savo vietoje. Moka džiaugtis, kurti santykius, pasirūpinti savimi ir artimaisiais. Gyvena gerą, pilnavertį gyvenimą.
Atrodytų – ko daugiau norėti savo vaikui?
Bet yra ir kita kryptis.
Kai mano vaikai buvo maži, buvau atradusi ugdymo metodą, kuriame buvo viena man labai įstrigusi mintis: vaiko talentus reikėtų auginti ne vien tam, kad jie padėtų jam pačiam gerai gyventi. Reikėtų padėti vaikui atrasti, kaip savo gebėjimais jis galėtų būti naudingas kitiems.
Ir ši mintis kažkodėl niekur nedingo.
Nes iš karto atsiranda labai nepatogus klausimas.
Kokiam pasauliui mes ruošiame vaiką?
Kartais pasižiūri į jį ir norisi išmokyti būti stiprų. Neleisti savęs išnaudoti. Mokėti konkuruoti. Pastovėti už save. Suprasti, kaip veikia pasaulis, ir nebūti naiviam. Nes pasaulis tikrai ne visada pasitiks jį išskėstomis rankomis.
Ir tai būtina.
Bet jeigu visas ugdymas galiausiai tampa tik mokymu gerai prisitaikyti prie to, kas jau yra, kas tada keis tai, kas yra?
Šitas klausimas mane sustabdo.
Jeigu vaikus mokysime tik rasti savo vietą pasaulyje, kas kurs kitokį pasaulį?
Galbūt vaiko unikalumas nėra skirtas vien tam, kad jis pats patogiau susikurtų gyvenimą.
Vienas turi nepaprastą protą. Kitas – rankas, kurios geba iš nieko sukurti daiktą. Vienas jaučia žmones. Kitas mato sistemas ir sprendimus ten, kur kiti mato chaosą. Kažkas kurs technologijas, kažkas mokys vaikus, kažkas statys namus, gydys, augins maistą, rašys muziką ar tiesiog bus žmogus, šalia kurio kitiems pasidaro truputį geriau.
Gal dovana nėra tik tai, ką gavau aš.
Gal tikrasis klausimas yra: ką su tuo, ką gavau, padarysiu?
Man atrodo, čia ir atsiranda tas vidinis kompasas, kurį norėčiau padėti savo vaikams užauginti.
Ne auklėti juos aukotis. Ne mokyti pamiršti save dėl kitų. Ir tikrai ne auginti patogius žmones, kurie visiems duoda, o patys lieka paskutiniai.
Visai ne apie tai.
Norėčiau, kad jie jaustų, jog yra didesnės visumos dalis.
Kad pasaulis nėra kažkas, į ką aš ateinu kaip į parduotuvę: pasiimu, kas man naudinga, pasinaudoju galimybėmis, žmonėmis, gamta, visuomene, o kai kažkas nepatinka – užtrenkiu duris ir einu ieškoti kitos vietos, iš kurios galėčiau pasiimti daugiau.
Nes jeigu visi taip gyvename, labai greitai gauname būtent tokį pasaulį, kokį šiandien dažnai ir matome.
Pasaulį, kurį vartojame.
Ryjame.
Imame iš jo tiek, kiek galime, ir stebimės, kodėl jis darosi vis šaltesnis.
Todėl vis dažniau galvoju, kad viena svarbiausių tėvų užduočių galėtų būti labai paprasta: pasodinti vaikui mintį, kad tai, ką jis gavo iš gyvenimo, turi paskirtį.
Jo protas. Jo jautrumas. Jo kūrybiškumas. Jo stiprybė. Jo gebėjimas kalbėti, skaičiuoti, konstruoti, organizuoti, pastebėti kitą žmogų.
Visa tai priklauso jam.
Bet ne vien jam.
Ir gal tada klausimas „Kuo būsi užaugęs?“ tampa nebe toks svarbus.
Daug svarbiau būtų, kad kažkur giliai liktų kiti klausimai:
Ką aš galiu duoti? Kur manęs reikia? Ką dėl manęs šiame pasaulyje galima padaryti bent truputį geriau?
Gal skamba utopiškai.
Bet kuo ilgiau apie tai galvoju, tuo mažiau man tai atrodo utopija.
Nes jei savo vaikams perduosime tik gebėjimą prisitaikyti prie pasaulio, jie greičiausiai puikiai prie jo prisitaikys.
O jeigu perduosime ir jausmą, kad pasaulis tam tikra prasme yra jų atsakomybė, galbūt jie ne tik ras jame savo vietą.
Galbūt dalį jo sukurs patys.
Ir turbūt būtent į tą pusę norėčiau, kad rodytų jų vidinis kompasas.