Vaikų auklėjimas

Augindami vaikus mes neišvengiamai galvojame keletą žingsnių į priekį. Nebūtinai apie tai, kuo jie taps. Ką dirbs. Kur gyvens. Ar daug uždirbs. Man atrodo, kažkur giliau slypi kitas klausimas – į kurią pusę bus nukreiptas jų vidinis kompasas? Ir turbūt daugelis mūsų į klausimą, ko labiausiai norime savo vaikams, atsakytume labai paprastai: Noriu, kad jis

 Charlotte Mason teigė, kad vaikas, kuris dar nemoka skaityti, nebūtinai negali mėgautis knyga. Jis gali gauti tą malonumą klausydamasis. Gali įžengti į įsivaizduojamą pasaulį kartu su kitais šeimos nariais, kurie jau moka skaityti. Jam nebūtina pačiam mokėti skaityti, kad knyga jį paliestų. Kartais užtenka tiesiog būti šalia ir klausytis. Ir man atrodo, kad tas pats

Vaiko netinkamas elgesys nebūtinai rodo, kad problema yra pačiame vaike. Labai dažnai jis tik parodo situaciją, kurioje gyvena visa šeima. Todėl kai vaiko elgesys mus išgąsdina, suerzina ar nuliūdina, pirmas klausimas turėtų būti ne „kas jam negerai?“, o „kas vyksta mūsų namuose?“ Jeigu atsitinka nelaimė, griebiamės pirmosios pagalbos vaistinėlės. Panašiai ir šeimoje. Kai pasirodo kažkoks

Vienas didžiausių mano, kaip moters, susipainiojimų buvo noras būti gera visiems šeimoje. Atrodo, kuo daugiau duosiu, kuo labiau stengsiuosi patenkinti visų poreikius, kuo geriau viską suvaldysiu, tuo daugiau namuose bus ramybės, artumo ir laimės. Juk būtent taip ir kuriama harmoninga šeima? Bet gyvenimas parodė, kad vien pastangų pamaloninti kiekvieną neužtenka. Galima išeikvoti milžinišką kiekį energijos,

Kartais gyvenime įdomiai nutinka: tam tikru klausimu tampi tarsi upe, į kurią suteka daug upeliukų. Pastaruoju metu mane pasiekia nemažai atgarsių apie „kitokius“ vaikus. Vaikus, kurie jautresni išoriniams dirgikliams, tačiau patys ne visada empatiški kitiems; vaikus, kurių aktyvavimo kodas – atsakymas į klausimą „kodėl?“; vaikus, kuriems „pasodinti medį, pastatyti namą“ nėra savaime suprantamas gyvenimo tikslas;

Kaip lengva, atrodo, žavėtis mažesniu vaiku: koks jis mielas, kaip įdomiai kažką pasakė, nupiešė, sukonstravo. Tas teigiamas dėmesys ir palaikymas yra tarsi trąšos: vaikas auga, pasitiki savimi, nebijo žengti pirmyn. O su vyresniu vaiku neretai pradedame elgtis kaip su sau lygiu: jis jau turi „suprasti iš karto“, teisingai reaguoti į pastabas, „susitvarkyti“. Ir kažkur pakeliui

Kartais atrodo, jog vaikas jau didelis. Jis kalba, vaikšto, protingai svarsto, atrodo viską supranta. O viduje jis pereina į kitą etapą – ir būtent todėl šiame amžiuje šeimose dažnai padaugėja: Tai nebūtinai blogas įprotis ar blogas auklėjimas. Dažnai tai tiesiog ženklas: vaiko vidinis pasaulis tapo sudėtingesnis. Iš kur atsiranda daugiau baimės? Maži vaikai ilgą laiką