Kaskart išgirdus žodžius „žmonės turi“, kūnas tarsi sustingsta.
Taip, mes tikrai turime labai daug dalykų atlikti savo gyvenime. Bet kartais tas „turi“ pradeda mus vytis iš visų pusių. Dar tik rakini duris, o kaimynas jau pareiškia, kad turi nupjauti žolę būtent dabar, nes jis šiandien laukia svečių. Autobuse turi užleisti vietą senyvai moteriai, nors greta sėdinti kita senyva moteris laisvoje vietoje laiko savo rankinę.
Turi, turi, turi – kartojame vieni kitiems. Ir tame reikalavimų, pareigų ir lūkesčių pasaulyje ima trūkti kažko labai paprasto: gyvo žmogaus.
Pastaraisiais mėnesiais mano kūnas bando iš naujo atrasti save, visai kaip vaikas. Mokausi valgyti, gerti vandens, pamiegoti pietų miego, išeiti į mažą nuotykį gryname ore. Atrodo, elementarūs dalykai, bet kartais būtent jie tampa sunkiausi.
Disbalansas – dažna šiuolaikinės moters problema. Tikiu, kad apie tai kalbama daug, tik ne visada tie žodžiai pasiekia ausis laiku. Dažnai jie pasiekia tik tada, kai ateini į tašką, kuriame dauguma kūno mechanizmų ima kalbėti skirtingomis kalbomis.
Susiduriu su tuo, kad teoriškai dauguma mūsų turi žinių. Mes galime patarti, pamokyti, paaiškinti vieni kitiems, kaip reikia gyventi. Bet praktiškai visa tai įgyvendinti yra daug sunkiau.
Įsivaizduokime įprastą moterį.
Ryte ji lankosi pas odontologę, kuri primena, ką reikia daryti, kad dantys išliktų sveiki. Vėliau vizitas pas kirpėją – plaukai ir antakiai taip pat turi būti prižiūrėti, sveiki, tvarkingi. Tada ji užsuka pas draugę kavos. Kalba pasisuka apie atostogas, remontus ir naujus drabužius. Gal ji nieko nesakys, bet viduje jaus, kad ji turi tai turėti.
Po susitikimo su drauge moteris jau gerokai prisirinkusi reikalavimų. Negana to, vaiko mokykloje ji gauna pastabų, kad turi daugiau dirbti su vaiku namuose arba samdyti korepetitorių. Automobilyje vaikas pareiškia, kad mama turi nupirkti ledų. Pakeliui ji prisimena, kad dar turi nupirkti vištienos, salotų, kefyro. Parduotuvėje kelis kartus turi pasitraukti nemandagiam senukui iš kelio. Važiuodama namo ji mintyse jau dėlioja kitos dienos darbus: užregistruoti vaiką pas gydytoją, sumokėti už šiukšles, palaistyti šiltnamį.
Grįžusi namo ji turi išklausyti iš darbo parėjusį vyrą ir jo pastabą, kad per tokius karščius nei langų, nei užuolaidų negalima atverti. Ji turi ruošti vakarienė, o tada rytojaus pietus. O kur dar visas ilgas „ji turi“ sąrašas jos darbe.
Galima būtų tęsti ir tęsti. Ir po kiekvienu sakiniu turbūt pritariamai linktelėtume galvą. Taip, visa tai reikia padaryti. Nes dažnai atrodo, kad niekas geriau už moterį to nepadarys.
Tokia jau jos prigimtis. Ji geba matyti visumą, organizuoti, auginti, pasirūpinti, numatyti dešimt žingsnių į priekį. Ji sutverta labai jautriai jausti gyvenimą aplink save.
Tik kartais mes spaudžiame save per daug, o sau duodame per mažai.
„Atjauta sau“, – neseniai man pasakė sveikos gyvensenos specialistė. Statyk ribas savo gyvenime – ir sau, ir kitiems. Ne tam, kad tinginiautum. Ne tam, kad nusisuktum nuo pareigų. O tam, kad galėtum teisingai mylėti, ramiai atsakyti, gerai jaustis ir tai skleisti kitiems.
Nes moteris nėra tik sąrašas dalykų, kuriuos ji turi padaryti. Ji pati yra gyvenimas, kurį taip pat reikia saugoti.
Norisi tik priminti,
Mes nusipelnėme gyventi laimingai 🖤💫