Kai turi labai didelį norą, kai tikrai jauti aistrą pačiam procesui – organizuoti, dirbti, ugdyti savo vaikus, kurti visos šeimos gyvenimą – tu tuo mėgaujiesi. Tau tai nėra vien pareiga. Tu jauti, kad tai turi prasmę. Bet tas noras po truputį pradeda taip stipriai veikti, kad tu nustoji skaičiuoti. Kartais net nustoji rūpintis savimi.
Tu neduodi sau pakankamai poilsio. Neduodi sau normalaus maisto. Net nebeleidži sau pabūti vienai – ne todėl, kad nenorėtum, o todėl, kad viskas, kas nesusiję su vaikais, ugdymu, šeima ar tavo pasirinkta kryptimi, tampa nebe taip svarbu.
Ir aš tai pastebėjau ne tik savyje. Kalbėdama su kitomis mamomis Lietuvoje, kurios taip pat ugdo vaikus šeimoje, pamačiau, kad ateina toks momentas, kai kūnas pradeda šaukti: „Aš daugiau taip negaliu.“ Tarsi ta maža mergaitė tavo viduje pradeda rėkti: „O kaip aš? O kur aš? Ar aš dar vystausi? Ar aš dar gyva?“
Man atrodo, tai nėra momentas, kai reikia viską mesti ar atsisakyti savo kelio. Tai nėra apie tai, kad reikia išduoti savo gyvenimo tikslus ar šeimos viziją, kurią mes kartu kūrėme. Greičiau tai momentas suprasti, kad nereikia laukti, kol savaime atsiras noras rūpintis tais dalykais, kurie tuo metu tau neatrodo svarbūs.
Metų pabaigoje aš pati labai stipriai tai pajutau. Gal dėl užsitęsusios žiemos, gal dėl to jausmo, kad pavasaris taip ir neatėjo, gal dėl visų vidinių įtampų, karo baimės, pasaulio neramumo ir bendro taikos trūkumo. Labai aiškiai pajutau, kaip galima visapusiškai išsekti. Dar ir dabar kūnas pavargęs, bet jau kylu iš lovos su beveik pusiau pakrauta baterija, kartais net arčiau pilnos!
Bet tuo pačiu aš jaučiu dėkingumą gyvenimui, kad laiku pamačiau tuos ženklus. Kad išgirdau, ką kūnas man jau seniai bandė tyliai pasakyti: „Neignoruok manęs. Neatmesk kūniškų, biologinių, būtinų dalykų.“
Žinoma, apie tai labai lengva kalbėti iš šalies. Pavyzdžiui, gydytojui ar žmogui, kuris dirba būtent su sveikata, lengva pasakyti: reikia sveikai maitintis, reikia pakankamai miegoti, reikia duoti sau daug gerų įspūdžių, žinių, vidinio maitinimo. Bet kai pažiūri į savo realų gyvenimą, norisi ne skųstis, o tiesiog sąžiningai pasakyti: aš darau viską.
Aš esu mama. Aš esu mokytoja. Aš esu psichologė. Aš esu sesė. Aš esu draugė. Aš esu žmona. Aš esu viskas. Ir tada kažkuriuo momentu pradedi beveik panikuoti: kaip aš dar turiu žinoti, kokie yra tie sveiki, geri dalykai man pačiai?
Bet šis tekstas nėra apie receptą. Aš nenoriu duoti sąrašo, ką daryti. Aš labiau noriu parašyti apie tą tikrą, nuogą tiesą, kad ugdymas šeimoje nėra vien kelionės, gražios nuotraukos, jaukūs rytai ir laisvė. Gal kai kurioms šeimoms taip ir yra. Bet aš turbūt esu iš tų šeimų, kurios dėl šio kelio atsisako labai daug kitų dalykų.
Savo noru.
Ir mes dėl to nesigailime. Mes nesijaučiame aukos. Ne. Mes pasiruošę vesti savo vaikus tiek, kiek reikia. Mes jaučiame tame tikslą. Jaučiame, kad dabar mums duotas būtent toks laikas, tokia užduotis, toks vaidmuo. Gal kai vaikai paaugs arba pasikeis aplinkybės, mūsų tikslai bus kitokie. Bet dabar tai yra mūsų darbas. Mūsų vaidmuo. Mūsų kelias.
Ir visame tame norisi palikti trumpą priminimą kiekvienam, kas tai skaito: prašau, neignoruokite savo kūno. Vieną dieną jis gali sustoti. Ir tada jis nebeleis tam vidiniam „aš“, tavo sielai, vystytis ir daryti tų gražių dalykų, kuriuos tu dabar darai.
Daugiau minčių apie ugdymą šeimoje, motinystę, ryšį ir kasdienį šeimos gyvenimą – www.ugdymasirauklejimas.lt
ŠEIMOJE | TAI KO NESIMATO NUOTRAUKOSE
Kai turi labai didelį norą, kai tikrai jauti aistrą pačiam procesui – organizuoti, dirbti, ugdyti savo vaikus, kurti visos šeimos gyvenimą – tu tuo mėgaujiesi. Tau tai nėra vien pareiga. Tu jauti, kad tai turi prasmę. Bet tas noras po truputį pradeda taip stipriai veikti, kad tu nustoji skaičiuoti. Kartais net nustoji rūpintis savimi.
Tu neduodi sau pakankamai poilsio. Neduodi sau normalaus maisto. Net nebeleidži sau pabūti vienai – ne todėl, kad nenorėtum, o todėl, kad viskas, kas nesusiję su vaikais, ugdymu, šeima ar tavo pasirinkta kryptimi, tampa nebe taip svarbu.
Ir aš tai pastebėjau ne tik savyje. Kalbėdama su kitomis mamomis Lietuvoje, kurios taip pat ugdo vaikus šeimoje, pamačiau, kad ateina toks momentas, kai kūnas pradeda šaukti: „Aš daugiau taip negaliu.“ Tarsi ta maža mergaitė tavo viduje pradeda rėkti: „O kaip aš? O kur aš? Ar aš dar vystausi? Ar aš dar gyva?“
Man atrodo, tai nėra momentas, kai reikia viską mesti ar atsisakyti savo kelio. Tai nėra apie tai, kad reikia išduoti savo gyvenimo tikslus ar šeimos viziją, kurią mes kartu kūrėme. Greičiau tai momentas suprasti, kad nereikia laukti, kol savaime atsiras noras rūpintis tais dalykais, kurie tuo metu tau neatrodo svarbūs.
Metų pabaigoje aš pati labai stipriai tai pajutau. Gal dėl užsitęsusios žiemos, gal dėl to jausmo, kad pavasaris taip ir neatėjo, gal dėl visų vidinių įtampų, karo baimės, pasaulio neramumo ir bendro taikos trūkumo. Labai aiškiai pajutau, kaip galima visapusiškai išsekti. Dar ir dabar kūnas pavargęs, bet jau kylu iš lovos su beveik pusiau pakrauta baterija, kartais net arčiau pilnos!
Bet tuo pačiu aš jaučiu dėkingumą gyvenimui, kad laiku pamačiau tuos ženklus. Kad išgirdau, ką kūnas man jau seniai bandė tyliai pasakyti: „Neignoruok manęs. Neatmesk kūniškų, biologinių, būtinų dalykų.“
Žinoma, apie tai labai lengva kalbėti iš šalies. Pavyzdžiui, gydytojui ar žmogui, kuris dirba būtent su sveikata, lengva pasakyti: reikia sveikai maitintis, reikia pakankamai miegoti, reikia duoti sau daug gerų įspūdžių, žinių, vidinio maitinimo. Bet kai pažiūri į savo realų gyvenimą, norisi ne skųstis, o tiesiog sąžiningai pasakyti: aš darau viską.
Aš esu mama. Aš esu mokytoja. Aš esu psichologė. Aš esu sesė. Aš esu draugė. Aš esu žmona. Aš esu viskas. Ir tada kažkuriuo momentu pradedi beveik panikuoti: kaip aš dar turiu žinoti, kokie yra tie sveiki, geri dalykai man pačiai?
Bet šis tekstas nėra apie receptą. Aš nenoriu duoti sąrašo, ką daryti. Aš labiau noriu parašyti apie tą tikrą, nuogą tiesą, kad ugdymas šeimoje nėra vien kelionės, gražios nuotraukos, jaukūs rytai ir laisvė. Gal kai kurioms šeimoms taip ir yra. Bet aš turbūt esu iš tų šeimų, kurios dėl šio kelio atsisako labai daug kitų dalykų.
Savo noru.
Ir mes dėl to nesigailime. Mes nesijaučiame aukos. Ne. Mes pasiruošę vesti savo vaikus tiek, kiek reikia. Mes jaučiame tame tikslą. Jaučiame, kad dabar mums duotas būtent toks laikas, tokia užduotis, toks vaidmuo. Gal kai vaikai paaugs arba pasikeis aplinkybės, mūsų tikslai bus kitokie. Bet dabar tai yra mūsų darbas. Mūsų vaidmuo. Mūsų kelias.
Ir visame tame norisi palikti trumpą priminimą kiekvienam, kas tai skaito: prašau, neignoruokite savo kūno. Vieną dieną jis gali sustoti. Ir tada jis nebeleis tam vidiniam „aš“, tavo sielai, vystytis ir daryti tų gražių dalykų, kuriuos tu dabar darai.