Mano akimis žiūrint, ugdymo šeimoje kontekste nemažą sėkmę lemia gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą tiek savyje, tiek vaikuose, tiek namuose. Iš techninės pusės, pastebėjau, kad gerai suplanuotos ar sudėliotos dienos veiklos turi labai teigiamą poveikį. Žinoma, tai procesas, prie kurio turiu vis priprasti pati, kaip namus organizuojanti jėga, ir likusi šeima. O kur dar ideologinis elementas.
Pamenu save, kai pirmaisiais ugdymo metais didelėm iš susižavėjimo akim žvelgiau į kitas mamas, kurios gyveno visai kitais dalykais, nei aš. Jos jau išgyveno tą etapą: kaip pildyti dokumentus, ataskaitas, kaip suprasti vaiko pažangą, kaip suvokti naują šeimos gyvenimo būdą, kaip pačiai priimti savo naująjį mokytojos statusą ir pan. Šiandien jau ir man nekyla klausimų šiose srityse, o jeigu ir kylą – tai jie nekelia streso. Bet atsirado naujų iššūkių.
Beje, mano minėtos moterys nestovi vietoje! Jos toliau stebin ir dalinasi neįkainojama patirtimi iš mano būsimos ateities – paauglių ugdymo šeimoje 🙂 Tačiau ši įžanga tik tam, kad paliudičiau, jog visi etapai praeina, o jeigu dar iš jų ir pasisemti žinių ir patirties pavyksta – belieka tik atšvęsti!
VAIKO SMEGENŲ DINAMIKA IR PUSIAUSVYRA
Dažnai girdžiu klausimus: ar ne per daug visko veikiu su savo vaikais? Ar jiems užtenka laiko pailsėti? Ar jie turi savo laiko ir pan.
Įsivaizduokime, kad galime visą dieną daryti tik vieną ir tą patį, nors ir mums labai mėgstamą dalyką. Pavyzdžiui, skaityti knygą. Kiek laiko praeis, kol mums norėsis sviesti anksčiau mylimą knygą į sieną?
Vaiko protas, kaip sakė Charlotte Mason, nėra indas, kurį reikia pripildyti informacija, o gyvas organizmas, kuris auga, kai gauna tinkamą „maistą“. Pasikartojantys užsiėmimai ar monotoniška veikla „nuvargina protą“, tarsi maitintume tik vieną smegenų dalį, palikdami kitas alkanas.
Todėl stebėdama vaikus, pastebiu, kuri smegenų pusė apkrauta, kiek laiko ir kada reikia keisti veiklas, nes priešingu atveju vaikas pratrūks – jaus nuovargį ar net beviltiškumą. Mason tam pritarė ir sakė, kad vaikų veiklos turi būti įvairios, gyvos ir atliepiančios skirtingus jų protinius poreikius.
Dėmesio koncentracija pasiekiama ne tada, kai vaikas dirba ilgai, o tada, kai užduotis yra įdomi ir trunka tiek, kiek vaikas sugeba susitelkti. Smegenims, kaip ir raumenims, reikia poilsio – Charlotte Mason tai vadino „sąmoningo proto higiena“.
Siekiu, kad ugdymas būtų pagrįstas skirtingomis veiklomis – menais, gamtos tyrinėjimu, mokslu, istorija, kūryba, judesiu. Tokia įvairovė užtikrina „smegenų raumenų“ balansą.
Pradėjau tyrinėti ir taikyti šį Mason principą prieš porą metų ir matau ženklius teigiamus rezultatus. Tikiu, jog dabar įdėtas darbas yra gera investicija į ateitį.
Savaitės bėgyje pas mus daug skirtingo tipo veiklų\pamokų per dieną, tačiau trumpų ir koncentruotų. Jog neliktų tik lietuvių kalba ir matematika, jog išlaikyčiau ,,gyvas” pamokas, ,,maitinančias” vaiko protą ir širdį, aš planuoju. Be plano programa greit nutempia į faktinį mokymasį. O aš noriu išlaikyti jį patyriminį.
KAIP PRADĖTI?
Teoriškai žinojau kokia veikla, kokią smegenų pusę veikia. Bet pajausti kaip tai veikia praktiškai – reikėjo laiko ir daug stebėjimo.
Žymėjausi ką veikėm ir kurie veiklų deriniai tiko bendram šeimos ritmui. Juk tikslas – kad visiems būtų gerai. Maniau, gal įtakos turės kintančios nuotaika, kitokios sąlygos, bet po kurio laiko visgi atsirado tam tikras dėsningumas.
Pavydžiui, kaip kažkada rašiau, mums pirmadieniais geriausiai veikia pirmasis užsiėmimas – piešimas, tada žaidimo forma pajudame, mankšta, ir sugrįžę į savo mokymosi vietas vaikai nurimę atlieka matematikos pratimus. Tada dukra dažniausiai imasi lipdymo arba laisvo grojimo pianinu, sūnus – kalbos. Turime arbatos pertraukèlę, kurios metu dažnai žiūrime dokumentiką, kaip įžangą į gamtos mokslo temą, kuriai, po pasyvaus sėdėjimo , organizuojame kokį projektuką, kad pajudėtų rankos ir smegenys 🙂 Galiausiai, vaikai lieka darbuotis patys, aš ruošiu pietus, po kurių vaikai turi laisvo laiko savo veiklai. Vakarop prasideda individualūs būreliai. Vakare, dar iki miego, stengiamės išlaikyti vakarinį šeimos skaitymą. Tai pastovus ritualas, kuris, tikiu, suteikia visiems bendrumo ir saugumo jausmą.
Nors kažkada buvau didžiulė tvarkaraščių priešininkė. bet gyvenimas parodė, kad mūsų šeimai aiškus dienos rėžimas sumažina stresą, leidžia atsiriboti nuo papildomų, dažnai ir neprasmingų, dalykų ir suteikia galimybę mėgautis pačia kasdienybe.
Tai tiek apie pusiausvyra iš techninės pusės.