Ugdymas šeimoje sparčiai populiarėja. Ir tai dažniausiai ne dėl to, jog tėvai labai nori patys ugdyti savo vaikus, bet jiems nèra kitos išeities. Didėjantys skaičiai parodo esamos paradigmos griūtį. Jeigu vaikai stumiami į sistemą, sukurtą dar Pramonės revoliucijos laikais, kurios tikslas buvo išmokyti bazinio raštingumo ir kaip valdyti stakles, tada viskas veda tik į tragediją.
Vieša paslaptis, kad švietimo sistema visai neugdo. Ji suteikia tam tikrų žinių, tačiau neugdo vaikų socialinių įgūdžių ir žmogiškųjų santykių. Mokytojai vos spėja suktis, pildydami visus iškeltus reikalavimus, tad jiems net nėra resursų prisiimti papildomų atsakomybių.
Mokyklą lankantys vaikai yra lengvas taikinys patyčioms, narkotikams, smurtui ir seksualiniam išnaudojimui. Ir tai vyksta vietoje, kur vaikai turėti būti apsaugoti ir pasirūpinti – mokykloje.
Narūralu, kad tokioje atmosferoje vaikai negali tinkamai mokytis. Jie turi ugdytis išgyvenimo įgūdžius, o ne ugdymo. Daugumai vaikų atsiranda emociniai sutrikimai ne dėl jų netinkamos artimosios aplinkos ar jų pačių asmenybės, tačiau iš tos stresinės atmosferos, kurią jie jaučia mokykloje.
Yra tėvų, kuriems tokie vaikų išgyvenimai yra nepriimtini, todėl jie pasirengę paaukoti dalį savo laiko ir pajamų tam, kad periimtų savo vaikų ugdymą į savo rankas. Ir jiems gerai sekasi! Kaip rodo tyrimai, kad nepaisant to, jog tėvams ir trūksta mokymo patirties, jų pastangų rezultatai pralenkia švietimo sistemos profesionalus.
Kuomet vaikai jaučiasi įkalinti mokykloje, jie negali tobulėti. Namuose, kur jie jaučiasi laisvi, vaikai gali kur kas daugiau netgi su mažesnia profesionalia pagalba.
Tikiu, kad ugdymo sistema turėtų rūpintis vaiko poreikiais, o ne versti jį prisiderinti prie šablono, sukurto prieš dešimtmečius, kuris visai neatitinka to, kaip vaikai mąsto, jaučia, suvokia pasaulį šiandien.
Kaip nebūtų, aš manau, kad vaikai turi augti kartu su savo bendraamžiais. Tačiau kol tam nėra saugios, tinkamos ir kontroliuojamos aplinkos, ugdymas šeimoje suteikia daugiau galimybių ugdyti bendravimo įgūdžius, praktiškai pajausti įvairius žmonių santykių niuansus. Žinoma, tenka būti labiau kūrybingiems ir nenustoti svajoti. Kaip būtų šaunu, jeigu mokyklos taptų tramplynas į sėkmingą vaiko gyvenimą.
Kadangi mes praleidžiame daug laiko bendraudami vienas su kitu, taip pat ir nuolatos mokomės vienas iš kito, mokyklos programa turėtų skirti daug laiko būtent mokyti žmogiškųjų santykių.
Norėdami tapti produktyvūs ir pasitinkintys savimi suaugę žmonès, vaikai turi išmokti pozityviai ir efektyviai bendrauti vienas su kitu. Tai padėtų jiems darbe, namuose, su jų pačių vaikais, kai jie taps tėvais.
Sveikam vaikų augimui reikalingos nedidelės grupelės vaikų, kuriose nuolat vyktų pokalbiai apie tai, ko jie nori, ko jiems reikia. Taip pat vaikai galėtų mokytis savo tempu ir savo stiliumi. Kadangi kiekvienas vaikas yra unikalus, turintis savo bruožus, tai jis ir mokytųsi atitinkamai pagal juos. Tokiu būdu vaikai užaugtų laimingi ir pilnaverčiai.
