Man, kaip nuolat ieškančiam žmogui, kiekvieni nauji ugdymo šeimoje metai vis dar labai žavūs tuo, kad gali vėl kažką atrasti. Kažkas iš naujų idėjų natūraliai atkristа, nepasiteisina ar tiesiog nebetinka mūsų šeimai, bet tai, kas lieka, jau lieka tvirtai – patikrinta, išbandyta ir sava.
Per šešerius oficialius ugdymo šeimoje metus mūsų šeimoje daug kas išsigrynino. Pagal mūsų pasaulėžiūrą ir gyvenimo vertybes nemažai metodinės bei praktinės medžiagos randu Charlotte Mason požiūryje. Mes jos metodikos tikrai netaikome pažodžiui, tačiau vienas principas man tapo labai svarbus – vaikas auga per aplinką. Tai, kokį turinį, kokias idėjas ir kokį santykį su pasauliu jis nuolat matys aplink save, ilgainiui taps jo paties gyvenimo dalimi.
Todėl vis bandau dalykus vaikams pateikti ne kaip atskirus faktus, kuriuos reikia išmokti, o kaip gyvas idėjas. Kad gamta, istorija, menas, žmogus ar visuomenė nebūtų atskiros lentynėlės galvoje, bet po truputį jungtųsi į bendrą pasaulio vaizdą. Kad vaikai matytų jo ryšius ir galiausiai suprastų, jog ir mes patys esame to pasaulio dalis. O tada jau prasideda nuolatinė kūryba – kaip visa tai suderinti su ugdymo programomis, mokyklos reikalavimais ir realiu mūsų šeimos gyvenimu.
Manau, visi, kurie ugdo vaikus šeimoje, sutiks – turbūt nėra nė vieno mėnesio, kuris būtų toks pats kaip ankstesnis. Keičiamės mes, keičiasi vaikai, šeimos dinamika, aplinkybės, kartais ir pati programa. Ir paradoksalu, bet būtent tai ilgainiui labai išlaisvina. Nebebijai, kad kažkas pasikeis ir sugriaus kruopščiai sudėliotą planą. Išmoksti planuoti taip, kad galėtum keisti kryptį. Išmoksti būti lankstus.
Gal todėl prieš kiekvienus naujus mokslo metus man vis dar įdomu iš naujo pažvelgti į tai, kaip mes mokomės – kas jau veikia, ko galime atsisakyti ir ką šiemet galime padaryti dar patogiau bei prasmingiau.
DI ir ugdymas šeimoje
Praėjusiais metais nemažai rašiau apie tai, kaip ugdymo šeimoje procese naudoju dirbtinį intelektą. Šiemet prie mano įrankių prisidėjo dar vienas, bet prieš apie jį pasakojant norisi trumpam sustoti ties pačiu požiūriu į technologijas.
Vis dar gana dažnai susiduriu su nuomone, kad dirbtinis intelektas žmogų daro tingesnį ar nebeleidžia jam pačiam mąstyti. Mano patirtis kol kas visiškai kitokia.
Man dirbtinis intelektas yra tiesiog dar viena darbo programa. Kaip kadaise Photoshop ar kiti profesionalūs įrankiai pakeitė dizainerių darbą, taip šiandien atsiranda naujos programos, kurios padeda atlikti techninius darbus. Jos negalvoja už mane. Jos nekuria mano idėjų. Jos tik padeda greičiau įgyvendinti tai, ką jau pati sugalvojau.
Todėl didžiausias darbas prasideda dar prieš parašant pirmą užklausą. Turi pats aiškiai suprasti, ko ieškai, kokio rezultato tikiesi ir kokį kontekstą reikia pateikti.
Ugdymo šeimoje procese dirbtinį intelektą daugiausia naudoju techniniams darbams.
Pavyzdžiui, turiu bendrąją programą, kelis PDF failus, papildomą Cambridge ar Oxford medžiagą, gyvąsias knygas, enciklopedijas, straipsnius, eksperimentų idėjas ar muziejų nuorodas. Visa tai noriu susieti su konkrečia tema ir greitai rasti tada, kai jos prireiks.
Tokiais atvejais dirbtinis intelektas gali labai greitai atrinkti temas, palyginti skirtingų klasių reikalavimus, susisteminti informaciją, sudėti ją į lenteles ar kitą struktūrą. Man belieka viską perskaityti, patikrinti ir priimti galutinį sprendimą.
Kodėl turėčiau dvi valandas kopijuoti ir klijuoti tekstą, jeigu tą patį galiu padaryti per kelias minutes, o sutaupytą laiką skirti kūrybai?
Čia man ir yra pagrindinė riba. Jeigu paprašysiu dirbtinio intelekto kurti už mane, dažniausiai gausiu gana šablonišką rezultatą. Tačiau jeigu idėja jau yra mano, o reikia ją sutvarkyti, susisteminti ar perkelti į kitą formatą, jis tampa labai stipriu pagalbininku.
Žinoma, viską reikia tikrinti. Tačiau kuo geriau supranti įrankio galimybes ir ribas, tuo daugiau naudos jis gali duoti.
Man atrodo, kad būtent į tą pusę juda ir pasaulis. Dirbtinio intelekto įrankiai jau diegiami mokyklose ir įmonėse ne tam, kad pakeistų žmogų, o tam, kad sumažintų pasikartojantį biurokratinį darbą. Kad mokytojui liktų daugiau laiko mokiniui. Kad žmogus daugiau laiko skirtų tam, ko technologija kol kas padaryti negali.
Ateityje norėčiau susikurti ir savo ugdymo šeimoje AI agentą, kuris primintų svarbius darbus, sektų metų planą, padėtų rasti reikiamą medžiagą, pasiūlytų susijusias temas ar tiesiog atliktų daugybę smulkių organizacinių užduočių.
Techninius darbus mielai atiduodu technikai, o sau pasilieku tai, kas man atrodo svarbiausia – matyti savo vaiką, kurti ryšius tarp idėjų ir galvoti apie patį ugdymą.
Obsidian + ChatGPT
Šiemet prie naudojamų įrankių nusprendžiau pridėti dar vieną – Obsidian.
Jį naudoju jau beveik metus savo kūrybiniams projektams, tačiau šiemet nusprendžiau išbandyti ir planuojant ugdymą šeimoje.
Man Obsidian labiausiai primena asmeninę interneto svetainę arba antrąsias smegenis. Susikuri pagrindinį puslapį, iš jo nuorodos veda į atskiras temas, o iš jų – į dar kitas. Pamažu gimsta visa tavo žinių sistema.
Iki šiol planavimui naudodavau Google Sheets. Toks planas man tiko – matydavau, kokias temas norime pereiti kiekvieną mėnesį. Tačiau ilgainiui supratau, kad vien lentelės man nebepakanka.
Kai planuoji ugdymą šeimoje, nuolat gimsta naujų minčių. Perskaitei knygą. Pamatei parodą. Radai gerą eksperimentą. Išgirdai paskaitą. Visa tai norisi prijungti prie konkrečios temos, o ne palikti kažkur tarp šimtų dokumentų.
Obsidian leidžia tai padaryti labai natūraliai.
Dar labiau mane sudomino tai, kad atnaujintos bendrosios programos dabar paremtos tais pačiais teminiais blokais nuo pradinių iki vyresnių klasių. Keičiasi ne temos, o jų gylis.
Tai reiškia, kad vieną kartą susikurtas karkasas gali tarnauti ne vienus metus. Prie tų pačių temų galiu kasmet pridėti naujos klasės reikalavimus, knygas, užduotis, savo pastabas ir visą papildomą medžiagą.
Pamažu formuojasi ne vien metų planas, o visas mūsų šeimos ugdymo archyvas.
O kai prie to prijungiu ChatGPT, gaunu labai patogų derinį. Vienas įrankis padeda informaciją apdoroti, kitas – ją išsaugoti, susieti ir auginti daugelį metų.
Kol kas tai tik mano šių metų eksperimentas.
Šiame įraše nenorėjau smulkiai pasakoti apie patį planavimo procesą, nes jis jau būtų atskiras straipsnis. Kitame įraše parodysiu, kaip praktiškai planuoju visus mokslo metus – nuo bendrųjų programų analizės iki Obsidian struktūros, teminių blokų ir skirtingų klasių sujungimo į vieną bendrą sistemą.
KAIP TAI ATRODO?
Pavyzdžiui, pasidarau visų metų dailės temų ir dalykų žemėlapį pagal BUP santrauką (suskirstyti padeda „ChatGPT“). Septynios kategorijos jau sudarytos svetainėje emokykla.lt – galima pasirinkti mokomąjį dalyką, klasę ir pan. Nemažai ten pateikto teksto praktiškai persikelia ir čia. Kaip jau minėjau, šį darbą atlieka DI. Tik kategorijas pasivadinau sau patogiu būdu.
Paspaudę, pavyzdžiui, linijos nuorodą, lendame gilyn. Ten jau turiu pasiruošusi pagrindinę medžiagą apie linijas mene, keletą idėjų ir projektų. Kol kas tai padariau tik rugsėjui, o vėliau pildysiu eigoje. Labai patogu, kad visų vaikų temos yra vienoje vietoje – tik pasižymiu, kiek giliai su antroke ir kiek su penktoku norėsime paliesti konkrečią temą.
Rašant kitus mokomuosius dalykus, jie jungiasi per tas pačias nuorodas. Todėl mokantis apie linijas mene bus galima prijungti ir kitus dalykus – istoriją, gamtos mokslus ir pan. Mano siekis – kad visi dalykai vaikams padėtų pamatyti, jog gyvename integralioje sistemoje, kurioje viskas su viskuo yra susiję, o labiausiai tame tinkle dalyvaujame mes, žmonės. Bet kur ir kaip? Tam ir reikia visų tų mokomųjų dalykų, kurie leidžia pažinti pasaulį, kuriame gyvename.
