Pastebėjau vieną dalyką, kuris nuolat išlenda – pokalbiuose su draugėmis, su vyru ar net stebint kitų poras. Mes kažkodėl vis dar tikimės, kad vyrai ir moterys turėtų būti vienodi. Vienodai jausti, vienodai reaguoti, vienodai komunikuoti. Ir kai tai nesuveikia – apima nusivylimas. Lyg kažkas tarp mūsų „ne taip“. Ilgą laiką ir pati taip galvojau. Jei […]
MES VISAI NE VIENODI – IR TAI MŪSŲ ŠANSAS Read More »
O gal tai normalu moteriai? Tą mintį tyliai esu sau sakiusi ne kartą. Ir tikrai ne aš viena. Moterų gyvenimuose dažnai jaučiamas slaptas – o kartais visai atviras – spaudimas būti viskuo: partnerio ramintoja, vaikų mama, savo pačios kritike, virtuvės fėja, emocijų vertintoja, logistikos vadove… ir vis dar švelnia, moteriška, įkvepiančia. Geriausia – viskuo vienu
Žemė niekada neklausia, iš kur ir kada krenta lietus. – Ši mintis visada mane įkvepia pabandyti pažiūrėti į viską iš gamtos pozicijos, o ne vien manosios. Tokiu pjūviu žvelgiu ir į vaiko savarankiškumo ugdymą. Tikiu, kad vaikų nepriklausomybė yra esminė jų brandos dalis. Mes, kaip tėvai, turime skatinti juos atlikti užduotis, atitinkančias jų amžių ir
VAIKŲ NEPRIKLAUSOMYBĖS KAINA Read More »
„Kiek šiuolaikinės švietimo teorijos yra išmintingos ir humaniškos, o kiek jos tik pataikauja vaikų garbinimui, kuriam visi paklūstame – tai klausimas, į kurį negalima atsakyti skubotai.“ Charlotte Mason Prieš daugiau nei 100 metų ji jau matė tai, su kuo mes vis dar susiduriame šiandien. Skaitydama Charlotte Mason, nustebau, kaip jos aprašytos problemos prieš daugiau
TADA IR DABAR | VAIKŲ AUKLĖJIMAS Read More »
Kartais pagaunu save galvojant – ko iš tiesų reikia mūsų šeimai, o kas tėra dar vienas daiktas ar įprotis, kuris tik užima vietą (kartais ir galvoje)? Šiandien viskas taip greitai keičiasi, aplink tiek daug pasiūlymų, nuomonių, lūkesčių… Ir norisi neprarasti to vidinio balso, kuris padėtų atskirti, kas svarbu. Pastebėjau, kad kai skiriu laiko sau –
KO TIKRAI REIKIA NAMAMS IR ŠEIMAI? Read More »
Kas augina ne pirmą vaikelį, turbūt pastebėjo, jog vaikai piešia etapais, kurie stebėtinai atitinka jų amžių ir raidą. Mūsų namuose dabar – galvakojų periodas: kai vaikas kojas piešia tiesiai iš galvos, o rankos – tiesiog kažkur šone. Kūno dar nėra, bet galva didžiulė. Beje, neseniai ten dar ir smegenis nupiešė – „kad žinotum, jog mąsto“.
MAŽŲJŲ PIEŠIMO STEBUKLAI Read More »
Jaunystėje santykiai atrodė tokie nenuspėjami, painūs. Po šitiek metų praktinio santykių studijavimo suprantu, jog iš tiesų tarp partnerių egzistuoja tik vienas dėsnis, kurio laikantis poros išlieka kartu ilgai. Šiandien, važiuodama autobusu, nugirdau moterų pokalbį apie vienos jų skyrybas. Kokia neteisybė: ji atidavė save visą vaikams, o vyras susirado jauną, su dar dideliu noru patirti naujų
NUALINTI SANTYKIAI Read More »
Seniai, seniai lankėmės traukinių muziejuje, o dabar netikėtai papuolėme į naująjį ir man toks dvejopas jausmas. Žinoma, iš pradžių viskas atrodo ispūdingai, bet gerai panagrinėjus – tai truputį primena į pramogų ir žaidimų kambarį. Nesakau, jog turi būti nuobodu, bet po gero pusvalandžio man ėmė skaudėti galvą nuo tų ryškių linijų, margumyno. Pailsėti užsukome į
VILNIUS | NAUJASIS TRAUKINIŲ MUZIEJUS Read More »
Aš vis galvoju ir galvoju – iš kur pas mus, žmones, kyla tuštumos, emocinio nuovargio jausmas? Dėkoju likimui, kad kartais suveda su labai įdomiais žmonėmis, kurie atsako į man rūpimus klausimus (dažnu atveju net to nesuprasdami). Gerai panagrinėjus šiuolaikinio žmogaus gyvenimo tempą, nesunku suprasti, kodėl esame tokie emociškai išsibalansavę. Pasekmė – tampame piktesni, sunkiau jaučiame
KAI NEBEJAUTI GYVENIMO SKONIO Read More »
Skubu pasidalinti labai įkvėpiančia vieta – Kazio Varnelio namais – muziejumi (Vilnius, šalia rotušės). Trumpai apie Kazį Varnelį: Kazys Varnelis (1917–2010) – žymus lietuvių menininkas ir kolekcininkas, gimęs Telšių rajone, amatininkų šeimoje: jo mama buvo audėja, o tėvas taip pat vertėsi amatais. Po Antrojo pasaulinio karo Varnelis emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, kur išgarsėjo kaip
VILNIUS | KAZIO VARNELIO NAMAI – MUZIEJUS Read More »