Gimimo diena kasmet atneša nepažintų minčių, kurioms prisijaukinti reikia laiko. Verčiu dar vienų metų puslapio lapą suvokdama, jog nėra nieko vertingesnio už tvirtą ryšį ir gerus santykius tarp žmonių. Ir nebūtinai jie pasireiškia mums akiai patraukliomis formomis. Kas svarbiausia – žmogaus intencija sąvekajant su tavimi ir pastangos suartėti labiau nei buvome vakar. Labai norisi paprašyti […]
MANE SUKŪRĖ SANTYKIAI Read More »
Kaip gera aplink matyti žalumą, spalvas. Kieme pastebime vis daugiau gyvybės. Atėjo ilgai laukta vasara. Nori nenori papuoli į tą bendrą ,,atostogų” debesį, kuris nešioja tave po įvairias vietas, sukelia naujų minčių, planų. Bet visą malonumą kiek pakartina klausimas: ,,O ką ir kaip mokysitės vasarą?”. Ir tikrai, mokslo metų planai pasiekti, atrodo sklandau ore be
VASARA | NEPALEISTI SIŪLO GALO Read More »
Sakoma, kad žmogus gali daug ką išgyventi dar mintyse – nebūtina laukti, kol gyvenimas supurtys, kad pradėtum matyti. Kartais užtenka atidumo: sau, kitam, santykiui. Pažvelkime į šeimą. Dažnas vyro lūkestis – grįžus namo jaustis laukiamu. Ramybė, šypsena, šiltas žvilgsnis. Tai natūralu – kiekvienas nori sugrįžti į erdvę, kurioje jaučiasi priimtas. Ir, tiesą sakant, beveik kiekviena
JIE ABU DARO KĄ GALI Read More »
Kasdien stebiuosi, kiek visko gali nutikti sąveikoje tarp dviejų žmonių. Vis kažkas nenuspėjamo, nepažinto, šiek tiek keliančio nerimą. Bet juk taip norisi gyventi sutarime, jausti gilų ryšį. Kokia pirmoji mintis ateina į galvą bandant vizualizuoti tą ryšį? Taika? Ramybė? Malonumas? Laimė? Saugumas? Žinojimas? Pasitikėjimas? Buvimas savimi? Nuoširdumas? Taip, tikrai dažnai norisi būtent tokios būsenos, kuomet
ĮVEIKIMAS – TILTAS TARP DVIEJŲ PASAULIŲ Read More »
Galiu prisipažinti– būti atvirai poroje man vis dar nėra lengva. Ne dėl to, kad bijau pasakyti tiesą ar nenorėčiau dalintis. Bet kartais atrodo, kad kai kurie dalykai yra „ne tiek svarbūs“, kad vertėtų juos kelti. Arba kad „ne dabar“, „ne šiandien“, „kam gadintis nuotaiką“. O tada praeina savaitė, o gal dvi – ir suprantu, kad
Pastebėjau vieną dalyką, kuris nuolat išlenda – pokalbiuose su draugėmis, su vyru ar net stebint kitų poras. Mes kažkodėl vis dar tikimės, kad vyrai ir moterys turėtų būti vienodi. Vienodai jausti, vienodai reaguoti, vienodai komunikuoti. Ir kai tai nesuveikia – apima nusivylimas. Lyg kažkas tarp mūsų „ne taip“. Ilgą laiką ir pati taip galvojau. Jei
MES VISAI NE VIENODI – IR TAI MŪSŲ ŠANSAS Read More »
O gal tai normalu moteriai? Tą mintį tyliai esu sau sakiusi ne kartą. Ir tikrai ne aš viena. Moterų gyvenimuose dažnai jaučiamas slaptas – o kartais visai atviras – spaudimas būti viskuo: partnerio ramintoja, vaikų mama, savo pačios kritike, virtuvės fėja, emocijų vertintoja, logistikos vadove… ir vis dar švelnia, moteriška, įkvepiančia. Geriausia – viskuo vienu
Žemė niekada neklausia, iš kur ir kada krenta lietus. – Ši mintis visada mane įkvepia pabandyti pažiūrėti į viską iš gamtos pozicijos, o ne vien manosios. Tokiu pjūviu žvelgiu ir į vaiko savarankiškumo ugdymą. Tikiu, kad vaikų nepriklausomybė yra esminė jų brandos dalis. Mes, kaip tėvai, turime skatinti juos atlikti užduotis, atitinkančias jų amžių ir
VAIKŲ NEPRIKLAUSOMYBĖS KAINA Read More »
„Kiek šiuolaikinės švietimo teorijos yra išmintingos ir humaniškos, o kiek jos tik pataikauja vaikų garbinimui, kuriam visi paklūstame – tai klausimas, į kurį negalima atsakyti skubotai.“ Charlotte Mason Prieš daugiau nei 100 metų ji jau matė tai, su kuo mes vis dar susiduriame šiandien. Skaitydama Charlotte Mason, nustebau, kaip jos aprašytos problemos prieš daugiau
TADA IR DABAR | VAIKŲ AUKLĖJIMAS Read More »
Kartais pagaunu save galvojant – ko iš tiesų reikia mūsų šeimai, o kas tėra dar vienas daiktas ar įprotis, kuris tik užima vietą (kartais ir galvoje)? Šiandien viskas taip greitai keičiasi, aplink tiek daug pasiūlymų, nuomonių, lūkesčių… Ir norisi neprarasti to vidinio balso, kuris padėtų atskirti, kas svarbu. Pastebėjau, kad kai skiriu laiko sau –
KO TIKRAI REIKIA NAMAMS IR ŠEIMAI? Read More »