RYŠIO TROŠKULYS
Su dukra eidamos pro jaukią kavinukę, nenuleidome akių, kol už mūsų neišniro kito pastato tamsūs langai.– Mama, norėčiau ten kada nors nueiti, – pasiūlė dukra. Taip, pagalvojau, norėčiau ir aš apsilankyti naujoje vietoje. Ir tada širdį užgulė kažkoks slogus jausmas. Tarsi pritrūktų oro kvėpuoti – taip velniškai trūksta laiko. Pirmosios mintys sukosi apie tai, kad […]









